Kas atsitinka santykiuose tarp tėvų ir vaikų, kai prasideda paauglystė? Kodėl tampa vis sunkiau susikalbėti su savo vaiku? Rodos, ir patys buvome paaugliai, tačiau ta patirtis tarsi kažkur išgaruoja, kai mūsų pačių vaikai įžengia į paauglystę...
Ankstyvojoje paauglystėje vaikų hormonai pakeičia jų kūnus. Jie pradeda fiziškai atrodyti kaip suaugusieji, tačiau vis dar yra vaikai. Hormonai gali lemti vaikų nuotaikos pokyčius. Vaikai dar stipriau nori nepriklausomybės nuo savo tėvų, tačiau jiems gali trūkti visų reikalingų įgūdžių, kad galėtų savarankiškai priimti tinkamus sprendimus. Vaikai pradeda suvokti, kad požiūriai gali skirtis, kad jie yra individualybės.
Visi šie pokyčiai gali būti padažnėjusių konfliktų tarp tėvų ir vaikų priežastis. Vaikai nori priimti savarankiškus sprendimus. Tačiau dabar sprendimai yra daug svarbesni ir jų pasekmės yra rimtesnės nei anksčiau. Todėl tėvai nerimauja dėl savo vaikų saugumo, bijo, kad vaikai gali pridaryti problemų ar pradėti blogai mokytis, kad vaikų draugai turės jiems neigiamos įtakos. Tėvai šiame amžiaus tarpsnyje turėtų užtikrinti vaikų saugumą, tuo pačiu gerbiant augantį vaikų savarankiškumo ir nepriklausomybės poreikį.
Paaugliai jaučia stiprų poreikį išreikšti save, tai, kas jie yra, o ne tai, kuo jų tėvai nori, kad jie būtų. Vaikai gali išreikšti save netikėtais pokyčiais pasirinkimuose: klausomos muzikos, aprangos, šukuosenos, draugų, tikėjimų, maisto, užklasinės veiklos, akademinių planų arba planų ateičiai. Kartais tėvai jaučiasi taip, tarsi viskas, ko jie išmokė savo vaikus, yra prarasta, nes vaikai pasirenka naujus įsitikinimus, nusidažo plaukus neįprasta spalva arba rengiasi keistais drabužiais ir t.t. Tačiau taip paaugliai tik eksperimentuoja su savo identitetu. Vaikams labiau sekasi sėkmingai pereiti paauglystės laikotarpį, jeigu jų ryšis su tėvais yra šiltas, malonus, pagrįstas meile, taip pat stabilus, pastovus ir nuspėjamas.
Kaip kurti ir stiprinti ryšį su savo vaiku?
Tėvai gali kurti ir stiprinti šį ryšį pozityviai ir smagiai bendraudami su savo paaugliais. Kai vaikai mėgaujasi laiku, leidžiamu kartu su tėvais, jie yra labiau atsipalaidavę kalbėdami su jais, labiau linkę išklausyti tėvų patarimus, išlaikyti pozityvius santykius su jais, suvokia savo tėvus kaip rūpestingus, o ne perdėtai kontroliuojančius, ir praleidžia daugiau laiko su tėvais.
Šeimos trapeutas J. Juul primena, kad mes, tėvai, dažnai tiesiog pamirštame pasidžiaugti savo vaikais – paaugliais. Jis siūlo teisiog susėsti kokį vakarą pusvalandžiui arba valandai, žiūrėti į savo vaikus ir džiaugtis jais. Tai leistų susimąstyti, į ką sutelktas mūsų dėmesys: ar pastebime tai, kas puiku, ar pirmiausia į akis krinta tai, ko dar stinga, kas negerai?
J. Juul teigia: „brendimo laikotarpiu mūsų vaikams reikia iš mūsų tik vieno dalyko - žinoti, kad pasaulyje yra bent vienas arba du žmonės, tikrai tikintys, kad esu geras. Dažnas iš mūsų neturi gyvenime nė vieno tokio žmogaus. Jei turėtume bent vieną, būtų jau neblogai, o jei du - gyvenimas būtų nuostabus. Deja, mūsų visuomenėje gyva kitokia tėvų tradicija. Mes elgiamės veikiau kaip mokytojai, sėdime su raudonu pieštuku rankoje ir tik ieškome klaidų. Tai nenaudinga nei vaikams, nei tėvams“.
Tam, kad tėvai įgyvendintų visas šias jiems skirtas užduotis savo vaiko brendimo laikotarpiu, jie turi turėti tam tikrų žinių, įgūdžių. Taip pat labai svarbus ir kitų, aplinkinių, palaikymas. Tėvams skirtuose užsiėmimuose paauglių tėvai gali gauti jiems taip reikalingas žinias, patobulinti savo įgūdžius bei gauti kitų tėvų pritarimą bei palaikymą.